Dr. Juozas LANAUSKAS
LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTAS 

   
 
  Trimečiai šaltalankiai
 
   
Didžiausi šaltalankių plotai auginami Rusijoje, Kinijoje ir Mongolijoje. Šiose šalyse bendras šaltalankynų plotas - apie 500 tūkst. hektarų. Šaltalankiai sparčiai populiarėja Kanadoje, Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje. Šiek tiek jų augina kaimynai latviai ir estai.

 

Dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.) priskiriamas žilakrūminių šeimai. Natūraliomis sąlygomis auga kaip krūmokšnis, krūmamedis ar medis. Šaltalankiai užauga nuo 0,5 iki 9 m, o kartais dar aukštesni. Gyvena iki 50 metų, skeletinių šakų amžius siekia 8-12, kartais 15-20 metų.

 

Vertingos šaltalankių veislės ir formos dažniausiai dauginamos žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. Standartiniai šaltalankių sodinukai išauginami per vienerius-dvejus metus. Jie turi būti 35-50 cm aukščio, su susiformavusiu liemeniu ir šoninėmis šakelėmis, kamienėlių storis - 6-8 mm, pagrindinių šaknų skaičius – 3-5.

 

Šaltalankiams tinkamiausi lengvesni, vandeniui ir orui laidūs dirvožemiai. Sunkesnes dirvas, prieš sodinant šaltalankius, būtina patręšti mėšlu, durpėmis ar kompostu, jose galima auginti žaliajai trąšai tinkamus augalus. Šaltalankynui skirtos dirvos turi būti pakankamai drėgnos, bet ne per šlapios. Optimalus dirvos pH – 6-7. Rūgščias dirvas būtina pakalkinti (4-8 t/ha CaCO3). Šaltalankiams skirtą lauką reikėtų patręšti fosforo ir kalio trąšomis - P200-400K100-200. Ruošiant dirvą šaltalankynui, būtina išnaikinti daugiametes piktžoles.

Šaltalankiai sodinami rudenį (spalio mėn.) arba anksti pavasarį iki vegetacijos pradžios. Rekomenduojama sodinti 4x2-2,5 m atstumais, 5-7 cm giliau negu augo medelyne. Pasodinę augalus, dirvą aplink juos mulčiuokite durpėmis ar medžio drožlėmis

Šaltalankiai – vėjo apdulkinami dvinamiai augalai su vienalyčiais žiedais. Šaltalankyne turi būti pasodinta 10-15 proc. vyriškųjų augalų. Juos patartina išdėstyti šachmatine tvarka. Vyraujančių vėjų pusėje galima pasodinti užuovėją iš vyriškųjų augalų.

Pirmaisiais metais reikia labai kruopščiai naikinti piktžoles, nes šaltalankių šaknys tarpsta viršutiniame dirvos sluoksnyje ir gali nepajėgti konkuruoti dėl drėgmės ir maisto medžiagų. Jei metai sausi, reikia laistyti. Be to, šaltalankiai yra šviesomėgiai, o aukštos piktžolės jaunus augalus gali stelbti.

Kai dirvos reakcija yra artima neutraliai, ant šaltalankių šaknų gyvenančios bakterijos juos aprūpina azotu. Jei dirva kiek rūgštesnė, azoto gali trūkti. Tuomet pavasarį šaltalankius reikia patręšti azoto trąšomis. Azoto trąšų norma 50-100 kg/ha v.m. Nederlingose dirvose augantys šaltalankiai iš rudens tręšiami fosforo ir kalio trąšomis – P150-200K50-100.

Jauno šaltalankyno tarpueilius ir pokrūmius rekomenduojama purenti negiliai (5-8 cm gyliu). Tarpueiliai purenami giliau, pokrūmiai – sekliau. Antraisiais – trečiaisiais metais į tarpueilius įsėjamas daugiamečių varpinių žolių mišinys. Tarpueiliai turi būti dažnai šienaujami, kad žolės neišgarintų per daug vandens. Kai tarpueiliai užsėti veja, šaltalankyną patogiau prižiūrėti. Jaunų šaltalankių pokrūmiuose piktžolės naikinamos purenant dirvą. Vėliau jas galima šienauti specialiomis šienapjovėmis.

Šaltalankių vainikai turi būti neaukšti, kompaktiški, su taisyklingai erdvėje išdėstytomis skeletinėmis šakomis. Per pirmuosius trejus-penkerius augimo metus šaltalankiai formuojami, išpjaunant persipynusias, aplaužytas ar apdžiūvusias šakas. Genima pavasarį – kovo mėnesį. Augalams senstant, silpnėja jų augimas, skeletinės šakos pradeda džiūti. Jei metūgliai priauga tik 10-15 cm, gali pagelbėti atjauninamasis genėjimas, kai senos šakos patrumpinamos su 3-4 metų senumo mediena. Šaltalankius reikia stengtis suformuoti taip, kad jų vainikus tolygiai apšviestų saulė. Pavėsyje esančios šakos greičiau pasensta ir būna mažai produktyvios.