Didžiojo kraustymosi liudininkai?
Lietuvoje introdukuoto šaltalankio genties ir rūšies pavadinimas – Hippophae rhamnoides L. (pažodžiui iš graikų kalbos – žvilgantis arklys, panašus į šunobelę). Augalo botaninį pavadinimą sukūrė Karolis Linėjus. Žinoma, kad senovės Graikijoje šaltalankiais gydė arklius.

Šaltalankio kilmės centras – Himalajų kalnynai Azijoje. Iš ten Europą pasiekė minėta rūšis. Įdomu tai, kad šaltalankio arealas – lokalinis (Himalajai, Altajus, Vidurinė Azija, Kaukazas, Dunojaus delta, Karpatai, Prūsija). Bene 7 tūkst. metų senumo augavietes vieną nuo kitos skiria šimtai kilometrų. Kaip augalas iš vieno punkto pateko į kitą? Mums artimiausias – Prūsijos arealas, esantis vos už šimto kilometrų, tačiau be žmogaus pagalbos augalas šio menko atstumo iki Lietuvos per tūkstančius metų neįveikė. Pirmąją nedidelę kelių arų šaltalankių plantaciją Kuršių nerijoje pokario metais rado ir aprašė dendrologas Leonas Čibiras – čia šaltalankius kartu su kalninėmis pušimis XIX a. pabaigoje pasodino vokiečių miškininkai.

Kitą mįslę užduoda akivaizdus Baltijos ir Karpatų populiacijų panašumas. Kaip šaltalankis iš Karpatų pateko į Prūsiją? Peršasi mintis, jog čia galėjo prisidėti mūsų protėviai (sutapimas: maždaug prieš 7 tūkst. metų jie kraustėsi prie Baltijos jūros). Žinoma, kraustėsi arkliais. Šiems žiemos stovyklavietėse reikėjo pašaro, o šaltalankiai buvo ne tik pašaras, bet ir vaistas. Taip istorinėse mūsų protėvių stovyklose ir liko šaltalankių sąžalynai. Ne paskutinis šios hipotezės šalininkas yra pats arklys – šaltalankių šakas jis kremta lyg dobilus.

Hipotezė tokia: lokalinės šaltalankio augavietės rodo istorinį prūsų kelią prie Baltijos jūros. O kaip prūsų kalba, išvertus į lietuvių, galėjo skambėti šaltalankio vardas – ar tik ne arkliauogė? Rytų Lietuvoje taip vadinama tokia visžalė vaistažolė meškauogė, kurios arkliai jokiu būdu neėda, tačiau lapų spalva ir ypač uogomis augalas išties primena šaltalankį. Gal kaip tik dėl šio panašumo ją ir praminė arkliauoge išeiviai iš Prūsijos, atbėgę į Lietuvą po maro ir atsinešę čia net savo geografinius pavadinimus (pvz., Tilžė – netoli Gaidės, Ignalinos r.)?

Kodėl šaltalankis be žmogaus pagalbos nepasiekė Lietuvos? Gamtoje visi augalai plinta sėklomis (vegetatyvinėmis dalimis labai mažai). Sėklas platina vėjas, vanduo, paukščiai, gyvūnai. Dirbtinėmis sąlygomis šaltalankio sėklos dygsta labai gerai. Pasėtos rudenį, ką tik išimtos iš uogų, jos puikiai sudygsta kambaryje ar šiltnamyje. Per žiemą sausai išlaikytos, be stratifikacijos, sudygsta ir pavasarį. Tačiau gamtoje šaltalankių sėjinukų nepridygsta.
Kaip tik dėl riboto dauginimosi sėklomis šaltalankiai ir nepasiekė Lietuvos, kol miškininkai nesiėmė masinio jų dauginimo. Apsodinus žvyrynus, kitokias nevertingas žemes, Lietuvoje susikūrė dirbtinis, antrinis, šaltalankio arealas. Tai didelis mūsų turtas.

  Antanas RYLIŠKIS
Gamtos m. dr., šaltalankių selekcininkas